Apie Mokesčius

MOKESČIAI IR JŲ ISTORIJA

Apibrėžimas
Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymas mokesčius apibrėžia kaip mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatytą piniginę prievolę valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės ir savivaldybių funkcijoms vykdyti.
Gana artima mokesčių sąvokai ir rinkliavos sąvoka, kuri taip pat yra laikoma pinigine prievole už tam tikras asmeniui suteikiamas valstybės institucijų paslaugas.
Nepretenduodamas į išsamų referatą pateiksiu žiupsnelį istorijos.

Europoje
Europoje jau senovėje valstybės rinkdavo mokesčius. Juos galima buvo mokėti ne tik pinigais, bet ir gyvulių bandos, metinio derliaus dalimi arba darbo jėga. Jei germanai garbės rinkliavas dar atiduodavo savanoriškai, tai romėnai buvo įvedę vadinamąjį mokestį nuo galvos, kuris buvo privalomas.

Vokietijoje
Vokietijoje, pavyzdžiui, mokesčiai šiandienine prasme egzistuoja jau nuo ankstyvųjų viduramžių. VIII amžiuje Karolis Didysis įvedė bažnyčios mokestį – dešimtinę. Kaip ir nusako šis žodis, reikėdavo atiduoti dešimtąją dalį (pavyzdžiui, derliaus). Vėlesniais viduramžiais šis mokestis buvo papildytas žemės sklypo mokesčiu, kurio dydis buvo nustatomas pagal turimo žemės sklypo plotą. XV a. buvo nustatyti pirmieji vartotojų mokesčiai, taikomi daugybei maisto produktų. XIX a. vis dažniau imta skaičiuoti mokesčius pagal ekonominį pajėgumą. 1820 metais Prūsijoje buvo pirmą kartą apmokestinamas ir iš turto gaunamas pelnas. Nuo XIX a. pabaigos galioja visuotinė pareiga deklaruoti mokesčius. Apie 1920 metus sukurta vieninga mokesčių teisė.

Lietuvoje
Lietuvoje seniausi mokesčiai nuo XIV a. buvo natūriniai: žagrė, padūnė, pagalvė, sidabrinė.

Amerikoje ir Anglijoje
Amerikoje ir Anglijoje iš pradžių mokesčių nebuvo, tik labai retai karų išlaidoms apmokėti buvo taikomos vienkartinės rinkliavos. Karalius arba prezidentas paprašydavo visų “susiveržti diržus”. Britanijoje mokesčius rinko karui su Napoleono armija (1799-1816), o Amerikoje – Pilietinio karo metu (1861- 1865)

1874 metais Anglija savo piliečiams uždėjo nuolatinį pajamų mokestį. 1913 metais pajamų mokestis tapo nuolatinis ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, priėmus šešioliktąją konstitucijos pataisą (nors vienu metu Amerikoje jis buvo panaikintas).
Amerikoje mokesčiai tapo populiarūs ir daugumai priimtini dėl tarp neturtingų žmonių vyravusios nuomonės, kad mokesčių sistema sukurta turtingiesiems nubausti. Todėl dauguma balsavo už mokesčių įstatymą ir jis tapo įteisintas Konstitucijoje.  Atrodo, kad šiais laikais efektas yra priešingas, ir ši sistema atsisuko prieš vargšus ir vidutinės klasės atstovus. Turtingas dažniausia būna ir protingas ir jis visas savo proto galias ir finansinį išsilavinimą panaudoja tam, kad išvengtų ar sumažintų mokesčius. Be abejo, legaliu būdu. Juolab, kad dalis tų pačių mokesčių mokėtojų pinigų grįžta verslininkams valstybinių užsakymų būdu.


Yra juokaujama, kad jeigu nori žmogui sugadinti nuotaiką, paklausk kiek jis moka mokesčių. Mokesčiai yra prasiskverbę į visas visuomenės gyvenimo sritis. Paminėsiu keletą iš jų:
Žemės mokestis, Kelių mokestis, Konsulinis mokestis, Socialinio draudimo, Pridėtinės vertės, Santaupų apmokestinimas, Žyminis mokestis, Muitų tarifo mokestis, Dovanojimo mokestis ir t.t. Jeigu, tarkim, pilietis važiuoja mašina, jis valstybę remia akcizo mokesčiu už kurą, kelių mokesčiu, ir t.t. Jeigu jis sėdi kavinėje ir geria kavą ar parduotuvoje apsiperka jis, tuo pačiu remia tą pačią valstybę pridėtinės vertės mokesčiu.
Žmogus, net numiręs moka mokesčius. Palikęs didesnį palikimą savo vaikaičiams, tuo pačiu, jis užkrauna jiems ir mokestį, kuris vadinasi palikimo mokesčiu. Dažnai paveldėtojas neturi pakankamai pinigų jį užsimokėti ir yra priverstas parduoti nekilnojamą ar kitokį turtą juo dar nė nepasinaudojęs. Net teisė žiūrėti televizorių Britanijoje įgijama sumokėjus atitinkamą mokestį.
Žmogus apie pusę savo uždirbtų pinigų vienokių ar kitokių mokesčių pavidalu atiduoda valstybei, kurios valdymo aparato apetitas iš metų į metus vis auga.
Gaunasi, kad pusę metų žmogus dirba veltui, tai yra valstybei, kitą pusę metų sau. Valstybė atsiima savo dalį, žmogui dar nepačiupinėjus, jo paties uždirbtų pinigų. Jei perfrazavus Biblijinį pasakymą, kas Ciesoriaus – ciesoriui, o kas liko, tai Dievui ir žmogui.
Yra viena paguoda, kad dalis surinktų pinigų įvairių valstybinių paslaugų pavidalų grįžta bendruomenei, kaip sveikatos, švietimo, saugumo. Nors ir dėl to galima būtų ginčytis iki užkimimo. Pavyzdžiui, Britanijos piliečiai nepasijuto saugesni, kuomet armija įžengė į Iraką, arba Rusijos piliečiai, po to kai jų armijos bataljonai „padirbėjo“ Čečėnijoje. Socialinis saugumas irgi nelabai guodžia, kuomet maksimali valstybinė pensija yra truputį daugaiu kaip 97 svarai per savaitę (2010-2011 metais). Taigi saugumas, už kurį moka mokėsčio mokėtojai, sąvoka – reliatyvi.

Tautiečiams norėčiau priminti, kad daugelis trumpiau ar ilgiau dirbančiųjų Didžiojoje Britanijoje dažnai yra permokėje pajamų mokestį ir kurio permokėtą kiekį galima susigrąžinti. Savo formas P60, P45 jums  patarčiau pasitikrinti pas kvalifikuotą buhalterį (tel. 02085586148) - ten gali būti keletas šimtų svarų jūsų pinigų, kuriuos jūs labai sėkmingai galite išleisti ir patys, neinvestuodami į Britanijos saugumą, nežiūrint kokia forma jis bepasirekštų.


Aleksas Dubinskas
Aldus Ltd